Viename iš archyvinių dokumentų nurodoma, kad bažnyčią 1457 m. Semeliškėse pastatė LDK valdovas Aleksandras, tačiau manoma, kad ši data nėra visiškai tiksli. Tikslesnė pirmosios Semeliškių medinės, malksnomis dengtos bažnyčios pastatymo data yra 1501 ar 1502 m. Bažnyčioje buvo 8 dideli langai ir 6 maži apvalūs langeliai, grindys plytų, 2 stalių darbo altoriai. Bažnyčia buvo pastatyta atokiau nuo kaimo ir dvaro sodybos, kairėje Strėvos pusėje.

1700 m. inventoriuje rašoma, kad 1501 m. Semeliškių bažnyčiai buvo dovanoti 34 valakai žemės. XVI a. pradžioje Semeliškių klebonas administravo ir Žiežmarių bažnyčią, todėl ligi 1511 m. bažnyčia gaudavo dešimtinę iš Žiežmarių dvaro. 1597 m. valsčiaus inventoriuje aprašyta ir klebono jurisdika, kurią sudarė 7,5 sklypo. 1636 m. Vladislovas Vaza patvirtino 1506 m. suteiktą propinacijos teisę. 1637 m. klebono jurisdikoje buvo 18 valstiečių šeimų.

1655-1661 m. rusų-švedų karo metu bažnyčia buvo sudeginta. 1674 m. inventoriuje rašoma, kad 1664 m. ji buvo vėl atstatyta. Pagal 1674 metų parapijos inventorių bažnyčioje buvo 3 altoriai, o klebono sodyboje – namas, kepykla, svirnas, vežiminė, tvartai, kluonas ir bravoras su pirtimi ir ledaine, be to, pakalnėje karčema. Bažnyčios laukus dirbo Semeliškių ir Darsūniškio klebono kun. Stepono Stčegockio valstiečiai. 1699 m. bažnyčia vėl sudegė, bet, manoma, kad tais pačiais metais ir vėl atstatyta.

Semeliškių miestelis nukentėjo XVIII a. pradžioje, LDK-Lenkijos kare su Rusija ir Švedija. Tarp 1700 ir 1703 metų, esant klebonu kun. Petrui Rudzevičiui, sudegė klebonija su visais dokumentais. 1783 m. (kitų šaltinių duomenimis 1786 m.) šalia senosios buvo pastatyta nauja medinė 21×42 uolekčių bažnyčia, nes senoji jau buvo begriūvanti. Bažnyčia buvusi be koplyčių, netoli jau stovėjo atskira varpinė, kuri 1782 m. buvo triaukštė ir stovėjo šventoriaus kampe. Šventoriuje tuomet buvo laidojama.

XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje medinė Semeliškių bažnyčia buvo sena, todėl perstatyta (restauruota) ar pastatyta naujai. Pateikiamos datos – 1772 m. (klebonas kun. Juozapas Ignoto Kibitniauskas (Kibitlevskis) atnaujino ar statė bažnyčią), 1774, 1783 m. ir dar vėlesnės. Manoma, kad ta proga buvo įvesti garsūs Šv. Roko atlaidai, per kuriuos kiekvienais metais suvažiuodavo keletas tūkstančių žmonių iš visos apylinkės. Tačiau kai kurie šaltiniai teigia, kad atlaidai čia švenčiami net nuo 1772-ųjų metų. Bažnyčia garsėja ir Šv. Roko – ligonių patrono paveikslu, kuris pakabintas Didžiajame altoriuje. Jau daugiau negu 200 metų kaip stebuklingąjį jį lanko ir prie jo meldžiasi tikintieji. Jame vaizduojamas Šv. Rokas, kuriam angelas uždėjęs ranką ant žaizdotos kojos.

1868 m. Vilniaus stačiatikių eparchija pasiūlė uždaryti Semeliškių katalikų bažnyčią (apibūdinta kaip menka) ir įrengti joje cerkvę. Nors Vilniaus gubernatorius tam pritarė, bet nesutiko generalgubernatorius.

1900 m. Semeliškių klebonas kun. Andrius Dauga ir abu prieš jį parapijoje dirbę kunigai nemokėjo lietuviškai – tai padėjo natūraliam žmonių lenkinimui per bažnyčią. Tik 1905 metų rugsėjį, jau po spaudos draudimo panaikinimo, kun. J. Masiulis prabilo iš sakyklos lietuviškai.

Nepriklausomybės metais Semeliškės buvo Trakų apskrities valsčiaus centras, o parapija priklausė Žaslių dekanatui. 1935 m. bažnyčios klebonu paskiriamas kun. Juozapas Būčys. Jo klebonavimo metu parapija labai atsigavo. J. Būčys ypatingai puoselėjo lietuvybę, pamokslus sakė tik lietuvių kalba. Klebono rūpesčiu, sulenkėję parapijiečiai veikiai grįžo prie savo gimtosios kalbos. 1946 m. J. Būčys mirė ir palaidotas bažnyčios šventoriuje.

Keletą metų Semeliškių parapijos vikaru buvo kun. Alfonsas Petraitis. Klebonui nesveikuojant, jis praktiškai administravo parapiją. Pastatė naują kleboniją, vikariatą, parapijos salę ir kitus bažnyčios tarnų namus.

Apie 1939 m. buvo pastatyta špitolė, kuri išlikusi iki šių dienų. Sovietmečiu tame pastate buvo įrengta ambulatorija. Šiuo metu pastatas grąžintas bažnyčiai.

Pokario metais klebonavo kun. J. Vaišnora. Jo rūpesčiu ir parapijiečių talka 1949-1953 m. atliktas bažnyčios pastato kapitalinis remontas. Vėliau klebonavo kunigas Zigmas Gustainis, 1977-2002 m. – Romualdas Šalčiūnas. O nuo 2002 m. parapijai vadovauja kun. Gintautas Antanas Jančiauskas.

Medinė Semeliškių bažnyčia – vienas nedaugelio XVIII a. pabaigos liaudiškos architektūros sakralinių statinių, išlikusių Rytų Lietuvoje. Stačiakampio plano, dengta aukštu dvišlaičiu stogu, su dviem nedideliais bokšteliais. Pastatui savitumo suteikia pagrindiniame fasade į priekį ištrauktas prienavio–choro tūris, užbaigiamas trikampiu frontonu. Šoninius fasadus ritmiškai skaido arkiniai langai. Bažnyčios viduje vyrauja vientisa plati viduriniosios navos-presbiterijos erdvė. Ties navos ir presbiterijos sandūra ją kerta sija su nukryžiuoto ant kryžiaus Kristaus skulptūra ir bažnyčios pastatymo data („AD 1783“). Šoninių navų galuose atitvertos zakristijos ir pagalbinės patalpos, virš kurių įrengtos atviros galerijos.

Svarbiausias interjero meninis akcentas – puošnus didysis altorius, į Semeliškes atkeltas 1975 m. iš Žiežmarių bažnyčios. Jo architektūrinių formų retabulas būdingas XVIII a. vidurio barokinių įrenginių pavyzdys. Retabulo pirmojo tarpsnio nišoje patalpintas stebuklingu laikomas „Šv. Roko“ paveikslas į Semeliškes pateko iš 1867 m. caro valdžios uždarytos Barboriškių filijos. XIX a. pirmoje pusėje nutapytas paveikslas stilistiškai priskirtinas Vilniaus meno mokyklos auklėtiniui.

Plokščiame antrojo tarpsnio skyde kabo šv. Lauryno paveikslas. Du nesudėtingų formų altoriai įrengti šoninių navų galuose. Dešiniajame įkomponuota Nekalto Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos, kairiajame – Švč. Jėzaus širdies statulos. Neobarokinės stilistikos sakyklos tribūna dekoruota keturių evangelistų atvaizdais. Nedidelis, raiškių architektūrinių rokoko formų vargonų prospektas darniai įsikomponuoja muzikinio choro erdvėje.

Bažnyčios sienos gausiai puoštos paveikslais. Didžiojo altoriaus kairėje, ant sienos kabo „Trakų Šv. Mergelės Marijos“ paveikslas. Tai ankstyviausia iš žinomų, gana tiksli stebuklingojo Trakų Švč. Mergelės Marijos atvaizdo kopija. XVII a. antrojoje pusėje paveikslas buvo papuoštas karūnomis, o XVIII a. viduryje – ornamentuotais sidabro skardos aptaisais.

XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios inventoriai, išlikę Semeliškių bažnyčioje, nuolat mini keturis procesijų altorėlius. Vertingiausias jų – tarp 1740-1760 m. brolijos įgytas procesijų reikmuo su Lietuvos globėjo šv. Kazimiero ir Jėzaus Nazariečio paveikslais.

Bažnyčioje saugomas nemažas skulptūros rinkinys atspindi skirtingų laikotarpių bažnytinės dailės plastikos ir ikonografijos plėtotę: XVII šimtmečiu datuojama šv. evangelisto Jono statula, XVIII a. viduryje išdrožtos porinės angelų statulos, panašaus laiko provincijos meistro sukurta Nukryžiuotojo figūra, skulptūrinis išganytojo atvaizdas.

Bažnyčios liturginių apdarų kolekcijoje minėtinas raudonos spalvos arnotas. Išlikę auksakalystės ir alavo dirbiniai pristato XVIII a. – XX a. pradžios vietinių bei Lenkijos auksakalių gaminių įvairovę. Vertingiausias yra mišiolas su priedais, atspausdintas apie 1582 m., jo įrišimas dekoruotas spaustais auksuotais ornamentais.

Už šventoriaus tvoros pastatytoje varpinėje kabo antras pagal senumą varpas Lietuvoje, datuojamas 1442 m. (pagal G. Žalėną; ankstesniais duomenimis –seniausias, 1430). Semeliškių varpas – visai Lietuvai ypač svarbus kultūros paminklas ir yra vienas iš trijų XV a. varpų, išlikusių Lietuvoje. Nežinoma, kur varpas nulietas. Neabejotina tik, kad jis panašus į kitus Prūsijoje ar Vokietijoje tuo metu pagamintus varpus ir turėjo būti nulietas greičiausiai iš tų kraštų kilusio meistro.

Šalia senojo varpo kabo dar 2 mažesni. Vienas iš jų nulietas Antano Apanavičiaus 1779 m. Varpo korpuso viršuje yra rumbeliais išskirta įrašų juosta su jo pagaminimo data.

Semeliškių bažnyčios 2 varpai įrašyti į Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą.

Šv. Lauryno bažnyčia yra stačiakampio formos, su 2 bokšteliais, stačiakampe apside. Vidus 3 navų. Šventorių juosia stulpinė tvora su metalinėmis grotelėmis.

XXI a. pradžioje, remontuojant Semeliškių bažnyčią, jos rūsyje buvo atrastas nežinomas rūsys. Vienoje iš rūsyje esančių kriptų buvo rastas karstas su vyriškos lyties palaikais. Rūsyje taip pat buvo rasta kaulų, kaukolių bei vaikiškas karstelis. Įdomiausia, kad apie šios bažnyčios požemius nėra jokių įrašų nei valstybiniuose, nei bažnytiniuose archyvuose.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Misius, Kazys, Šinkūnas, Romualdas. Semeliškės: [Šv. Lauryno bažnyčia]: [trumpa bažnyčios istorija] // Misius Kazys, Šinkūnas Romualdas. Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas. – Vilnius, 1993. – P. 102–103.
2. Miškinis, Algimantas. Semeliškės. – Iliustr. // Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – Vilnius, 2002. – T. 2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, kn. 1, p. 217–238.
3. Poligienė, Svetlana. Elektrėnų dekanatas: Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia: [ Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios istorija]. – Iliustr. // Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas / Sudarytoja Svetlana Poligienė. – Vilnius, 2006. – P. 114–119.
4. Povilionis, Girėnas. Semeliškės: Šv. Lauryno bažnyčia= St. Laurence church.: [apie vargonus]. – Iliustr. // Povilionis, Girėnas. Vargondirbystės menas Lietuvoje: nuo baroko iki klasicizmo = The Lithuanian organ art: from baroque to classicism : vargonų katalogas, XVII a. – XIX a. pirmoji pusė. – Vilnius, 2009. – 364 p. : iliustr., faks., žml.
5. Semeliškės: valsčiaus, apylinkės, seniūnijos istorija: straipsnių rinkinys / [redakcinė komisija: Pranas Arlauskas – atsakingasis redaktorius ir sudarytojas … et al.]. – Vilnius, 2006. – 274, [1] p. : iliustr., portr.
6. Semeliškių bažnyčios dailės kūriniai. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija: Rytų Lietuva. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1998. – T. 1, d. 2, p. 45–48.
7. Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia. – Iliustr. // Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas / [Kazys Misius, Svetlana Poligienė; sudarytojai Juozas Bardauskas, Svetlana Poligienė]. – Vilnius, 2008. – P. 156–177.