Rašytojas ir žurnalistas Juozas Kundrotas
Data: 2019-01-31
Kategorija: Virtualios parodos
Susiję žmonės:
Juozas Kundrotas
JUOZAS KUNDROTAS gimė 1934 m. vasario 2 d. Pūstakiemio kaime (Gilučių sen.). Rašytojas ir žurnalistas, knygų leidėjas, radijo laidų redaktorius. Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos ir Lietuovs žurnalistų sąjungos (LŽS) Kauno apskrities skyriaus narys, žurnalistikos senjorų klubo „Mes“ narys.
J. Kundrotas gimė 1934 m. vasario 2 d. Pūstakiemio kaime (Gilučių sen.). Mokėsi Žaslių ir Kauno 6-oje gimnazijose, 1972 m. baigė Buivydiškių agronomijos technikumą. 1959–1965 m. buvo Ignalinos laikraščio „Nauja vaga“ žurnalistas. Vėliau – Jonavos raj. laikraščio „Jonavos balsas“ žemės ūkio skyriaus vedėjas, atsakingas sekretorius. 1969–1991 m. valstybinio radijo Kauno TVR redakcijos redaktorius, radijo skyriaus vadovas. 1991–2012 m. UAB „Varpas“ ir „Ryto varpas“ direktoriaus pavaduotojas knygų leidybai.
Išleido apie 40 knygų: romanų, apysakų, apybraižų, esė, novelių rinkinių, taip pat knygų apie rašytojus, jo straipsniai, atsiminimai, komentarai spausdinti daugelyje knygų. Jo kūryboje vyrauja atsiminimai, atspindintys įvairių istorinių asmenybių gyvenimus, eseistika.
Penkiose knygose J. Kundrotas pasakoja apie gimtąjį Pūstakiemį, o aštuoniose – apie knygnešius. 2017 m. J. Kundrotas išleido dvi Lietuvos šimtmečiui skirtas knygas: romaną „Kryžius nuo knygnešio kapo“, kurioje pasakoja apie knygnešį Jurgį Akelaitį, ir apysaką „Viena knygnešio diena“, kurioje pasakojami apie iš Gilučių kilusio ir čia veikusio knygnešio Petro Gudelio vienos dienos išgyvenimai. D. Červokienė savo straipsnyje rašo: „J. Kundrotas mano, kad jo susidomėjimą knygnešiais labiausiai lėmė giminės istorija ir paauglystėje perskaitytas romanas „Knygnešio tragedija“. Jam tai buvo užtaisas, kuris mestelėjo į kitokį suvokimą, uždegė norą pasigilinti šia tema. Knygnešių temos ėmėsi dirbdamas radijo žurnalistu. 1970-ųjų vasarą, išėjęs atostogų, ryžosi keliauti knygnešių takais, pradėdamas nuo Bielinio tėviškės Biržuose. Sutiko žmonių, kurie jį dar atsiminė. Taip išvaikščiojo Suvalkiją, Aukštaitiją, Žemaitiją, dalį Dzūkijos. Parašė dokumentinių apybraižų ciklą „Šventa knygnešių gadynė“, parengė radijo laidą Kauno radijui. Buvo dar 1971 m. parašęs knygą apie knygnešius ir įteikęs rankraštį „Minties“ leidyklai. Tačiau 1972-ųjų gegužės 15 d. Kaune susidegino Romas Kalanta, po to leidinys apie knygnešius tapo visiškai nepriimtinas. Tik 1990 m. išleido knygą „Knygnešių šventa gadynė“ [2].
J. Kundrotas išleido romanus „Šauksmas“ (1994), „Sakmė apie knygnešį“ (2006), „Kryžiau, prikalęs mane: legendų romanas apie Vincą Svirskį“ (2006), „Įskelti titnagą“ (2008), „Skardis“ (2013), „Tikėjome savo laime“ (2017), „Kryžius nuo knygnešio kapo“ (2017), apysakas „Viktoras ir Viktorija“ (1999), „Viena knygnešio diena“ (2017), „Kaip žaibo kirtis“ (2018), „Knygos aura“ (2019), „Iškritęs iš Paukščių Tako“ (2021), apie 20 įvairių apsakymų, esė, novelių, dokumentinių ir memuarinių etiudų, apybraižų knygų.
J. Kundroto bibliografijos sąrašas
J. Kundrotas yra Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus narys.
Apdovanojimai:
2003 m. „Gintarinio parkerio“ laureatas;
2005 m. laikraščio „Lietuvos balsas“ (Čikaga) konkurso laureatas;
2007m. Kauno meno kūrėjų asociacijos premija;
2008 m. medalis „Už nuopelnus žurnalistikai“ (už žurnalisto profesinio vardo stiprinimą ir garsinimą asmeniniu pavyzdžiu);
2009 m. LŽS Kauno apskrities valdybos „Žurnalistikos riterio“ garbės vardas;
2010 m. Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos įsteigta Vaižganto premija už 2008 metais išleistą dokumentinį romaną „Įskelti titnagą“;
2014 m. III laipsnio Santakos garbės ženklas;
2015 m. burmistro Jono Vileišio medalis „Už nuopelnus žurnalistikai“;
2016 m. Vytauto Gedgaudo premija už knygą „Būti ar atrodyti“;
2018 m. Vinco Kudirkos premija už romaną „Kryžius ant knygnešio kapo“ ir apysaką „Viena knygnešio diena“.
Literatūra ir šaltiniai:
1. Bagdonaitė, Simona. Per „Vaižgantines“ įteiktos dvi Vaižganto premijos. – Iliustr. // Savivaldybių žinios. – 2010, spal. 7 (Nr. 31), p. 12.
2. Červokienė, Daiva. Pūstakiemio kaimas, Kundrotai ir knygnešiai // Elektrėnų kronika. – 2018, rugpj. 31/rugs. 6 (Nr. 35), p. 8–9; rugs. 7/13 (Nr. 36), p. 8–9, 14.
3. Kaunas, Povilas. Metraščiai ateinančioms kartoms. Keli pastebėjimai apie žurnalisto, rašytojo Juozo Kundroto kūrybą. 2018 [žiūrėta 2018-01-30]. Prieiga per internetą: <http://www.kaunozurnalistai.lt/26640/>.
4. Kundrotas, Juozas. Juozas Kundrotas: mano gimtinė – Pustakiemis. – Portr. // Elektrėnų kronika. – 2012, kovo 9/15 (Nr. 10), p. 4.
5. Lanskoronskytė, Vaiva. Juozas Kundrotas : Veidu į šviesą, arba XXI a. vaižgantiškos deimančiukų paieškos [interaktyvus]. 2015 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.kaunozurnalistai.lt/13434/>.
6. Žurnalistas Juozas Kundrotas: nuo aštuoniasdešimtmetės aukštumos : [pokalbis su rašytoju Juozu Kundrotu] / [kalbino] Povilas Antanas Kaunas. Kauno žurnalistai [interaktyvus]. 2018 [žiūrėta 2018-01-30]. Prieiga per internetą: <http://www.kaunozurnalistai.lt/27359/>.
Data: 2019-01-31
Kategorija: Virtualios parodos
Susiję žmonės:
Juozas KundrotasJUOZAS KUNDROTAS gimė 1934 m. vasario 2 d. Pūstakiemio kaime (Gilučių sen.). Rašytojas ir žurnalistas, knygų leidėjas, radijo laidų redaktorius. Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos ir Lietuovs žurnalistų sąjungos (LŽS) Kauno apskrities skyriaus narys, žurnalistikos senjorų klubo „Mes“ narys.
J. Kundrotas gimė 1934 m. vasario 2 d. Pūstakiemio kaime (Gilučių sen.). Mokėsi Žaslių ir Kauno 6-oje gimnazijose, 1972 m. baigė Buivydiškių agronomijos technikumą. 1959–1965 m. buvo Ignalinos laikraščio „Nauja vaga“ žurnalistas. Vėliau – Jonavos raj. laikraščio „Jonavos balsas“ žemės ūkio skyriaus vedėjas, atsakingas sekretorius. 1969–1991 m. valstybinio radijo Kauno TVR redakcijos redaktorius, radijo skyriaus vadovas. 1991–2012 m. UAB „Varpas“ ir „Ryto varpas“ direktoriaus pavaduotojas knygų leidybai.
Išleido apie 40 knygų: romanų, apysakų, apybraižų, esė, novelių rinkinių, taip pat knygų apie rašytojus, jo straipsniai, atsiminimai, komentarai spausdinti daugelyje knygų. Jo kūryboje vyrauja atsiminimai, atspindintys įvairių istorinių asmenybių gyvenimus, eseistika.
Penkiose knygose J. Kundrotas pasakoja apie gimtąjį Pūstakiemį, o aštuoniose – apie knygnešius. 2017 m. J. Kundrotas išleido dvi Lietuvos šimtmečiui skirtas knygas: romaną „Kryžius nuo knygnešio kapo“, kurioje pasakoja apie knygnešį Jurgį Akelaitį, ir apysaką „Viena knygnešio diena“, kurioje pasakojami apie iš Gilučių kilusio ir čia veikusio knygnešio Petro Gudelio vienos dienos išgyvenimai. D. Červokienė savo straipsnyje rašo: „J. Kundrotas mano, kad jo susidomėjimą knygnešiais labiausiai lėmė giminės istorija ir paauglystėje perskaitytas romanas „Knygnešio tragedija“. Jam tai buvo užtaisas, kuris mestelėjo į kitokį suvokimą, uždegė norą pasigilinti šia tema. Knygnešių temos ėmėsi dirbdamas radijo žurnalistu. 1970-ųjų vasarą, išėjęs atostogų, ryžosi keliauti knygnešių takais, pradėdamas nuo Bielinio tėviškės Biržuose. Sutiko žmonių, kurie jį dar atsiminė. Taip išvaikščiojo Suvalkiją, Aukštaitiją, Žemaitiją, dalį Dzūkijos. Parašė dokumentinių apybraižų ciklą „Šventa knygnešių gadynė“, parengė radijo laidą Kauno radijui. Buvo dar 1971 m. parašęs knygą apie knygnešius ir įteikęs rankraštį „Minties“ leidyklai. Tačiau 1972-ųjų gegužės 15 d. Kaune susidegino Romas Kalanta, po to leidinys apie knygnešius tapo visiškai nepriimtinas. Tik 1990 m. išleido knygą „Knygnešių šventa gadynė“ [2].
J. Kundrotas išleido romanus „Šauksmas“ (1994), „Sakmė apie knygnešį“ (2006), „Kryžiau, prikalęs mane: legendų romanas apie Vincą Svirskį“ (2006), „Įskelti titnagą“ (2008), „Skardis“ (2013), „Tikėjome savo laime“ (2017), „Kryžius nuo knygnešio kapo“ (2017), apysakas „Viktoras ir Viktorija“ (1999), „Viena knygnešio diena“ (2017), „Kaip žaibo kirtis“ (2018), „Knygos aura“ (2019), „Iškritęs iš Paukščių Tako“ (2021), apie 20 įvairių apsakymų, esė, novelių, dokumentinių ir memuarinių etiudų, apybraižų knygų.
J. Kundroto bibliografijos sąrašas
J. Kundrotas yra Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus narys.
Apdovanojimai:
2003 m. „Gintarinio parkerio“ laureatas;
2005 m. laikraščio „Lietuvos balsas“ (Čikaga) konkurso laureatas;
2007m. Kauno meno kūrėjų asociacijos premija;
2008 m. medalis „Už nuopelnus žurnalistikai“ (už žurnalisto profesinio vardo stiprinimą ir garsinimą asmeniniu pavyzdžiu);
2009 m. LŽS Kauno apskrities valdybos „Žurnalistikos riterio“ garbės vardas;
2010 m. Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos įsteigta Vaižganto premija už 2008 metais išleistą dokumentinį romaną „Įskelti titnagą“;
2014 m. III laipsnio Santakos garbės ženklas;
2015 m. burmistro Jono Vileišio medalis „Už nuopelnus žurnalistikai“;
2016 m. Vytauto Gedgaudo premija už knygą „Būti ar atrodyti“;
2018 m. Vinco Kudirkos premija už romaną „Kryžius ant knygnešio kapo“ ir apysaką „Viena knygnešio diena“.
Literatūra ir šaltiniai:
1. Bagdonaitė, Simona. Per „Vaižgantines“ įteiktos dvi Vaižganto premijos. – Iliustr. // Savivaldybių žinios. – 2010, spal. 7 (Nr. 31), p. 12.
2. Červokienė, Daiva. Pūstakiemio kaimas, Kundrotai ir knygnešiai // Elektrėnų kronika. – 2018, rugpj. 31/rugs. 6 (Nr. 35), p. 8–9; rugs. 7/13 (Nr. 36), p. 8–9, 14.
3. Kaunas, Povilas. Metraščiai ateinančioms kartoms. Keli pastebėjimai apie žurnalisto, rašytojo Juozo Kundroto kūrybą. 2018 [žiūrėta 2018-01-30]. Prieiga per internetą: <http://www.kaunozurnalistai.lt/26640/>.
4. Kundrotas, Juozas. Juozas Kundrotas: mano gimtinė – Pustakiemis. – Portr. // Elektrėnų kronika. – 2012, kovo 9/15 (Nr. 10), p. 4.
5. Lanskoronskytė, Vaiva. Juozas Kundrotas : Veidu į šviesą, arba XXI a. vaižgantiškos deimančiukų paieškos [interaktyvus]. 2015 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.kaunozurnalistai.lt/13434/>.
6. Žurnalistas Juozas Kundrotas: nuo aštuoniasdešimtmetės aukštumos : [pokalbis su rašytoju Juozu Kundrotu] / [kalbino] Povilas Antanas Kaunas. Kauno žurnalistai [interaktyvus]. 2018 [žiūrėta 2018-01-30]. Prieiga per internetą: <http://www.kaunozurnalistai.lt/27359/>.
Vasario 2 d. minime kraštiečio rašytojo ir žurnalisto, knygų leidėjo, radijo laidų redaktoriaus Juozo Kundroto 85-ąjį gimtadienį. Šia proga parengta virtuali paroda, skirta trumpai pristatyti šio žymaus kraštiečio biografiją bei bibliotekos kraštotyros fonde saugomą ir nuolat pildomą leidinių kolekciją.
-
- Rašytojas ir žurnalistas Juozas Kundrotas
-
- Vasario 2 d. minime kraštiečio rašytojo ir žurnalisto, knygų leidėjo, radijo laidų redaktoriaus Juozo Kundroto 85-ąjį gimtadienį. Šia proga parengėme virtualią parodą, skirtą trumpai pristatyti šio žymaus kraštiečio biografiją, kūrybą ir publikacijas, apdovanojimus.
-
-
Juozas Kundrotas – rašytojas ir žurnalistas, knygų leidėjas, radijo laidų redaktorius, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus narys.
Nuotr. iš: Skardis : romanas / Juozas Kundrotas. – Kaunas, [2013]. – 229, [2] p. Kol veda viltis : eskizai / Juozas Kundrotas. – Kaunas, 2009. – 223, [1] p
-
-
J. Kundrotas gimė 1934 m. vasario 2 d. Pūstakiemio kaime (Gilučių sen.).
Nuotr. iš straipsnio: Červokienė, Daiva. Pūstakiemio kaimas, Kundrotai ir knygnešiai // Elektrėnų kronika. – 2018, rugpj. 31/rugs. 6 (Nr. 35), p. 8–9; rugs. 7/13 (Nr. 36), p. 8–9, 14; prieiga per internetą:
-
-
J. Kundrotas mokėsi Žaslių ir Kauno 6-oje gimnazijose, 1972 m. baigė Buivydiškių agronomijos technikumą.
Nuotr. iš straipsnio: Červokienė, Daiva. Pūstakiemio kaimas, Kundrotai ir knygnešiai // Elektrėnų kronika. – 2018, rugpj. 31/rugs. 6 (Nr. 35), p. 8–9; rugs. 7/13 (Nr. 36), p. 8–9, 14; prieiga per internetą:
-
-
1959–1965 m. buvo Ignalinos laikraščio „Nauja vaga“ žurnalistas. Vėliau – Jonavos raj. laikraščio „Jonavos balsas“ žemės ūkio skyriaus vedėjas, atsakingas sekretorius. 1969–1991 m. valstybinio radijo Kauno TVR redakcijos redaktorius, radijo skyriaus vadovas. 1991–2012 m. UAB „Varpas“ ir „Ryto varpas“ direktoriaus pavaduotojas knygų leidybai.
Nuotr. iš straipsnio: Červokienė, Daiva. Pūstakiemio kaimas, Kundrotai ir knygnešiai // Elektrėnų kronika. – 2018, rugpj. 31/rugs. 6 (Nr. 35), p. 8–9; rugs. 7/13 (Nr. 36), p. 8–9, 14; prieiga per internetą:
-
-
Toliau – ištrauka iš: Kundrotas, Juozas. Juozas Kundrotas: mano gimtinė – Pustakiemis. // Elektrėnų kronika. – 2012, kovo 9/15 (Nr. 10), p. 4; Prieiga per internetą:
Nelengva pažaboti mintis, kad jos būtų glaustos ir suprantamos, kai reikia apmąstyti savo ryšį su gimtine. Vienoks jis fizinis, kitoks – dvasinis. Vaikystėje ir paauglystėje tėviškė mažai ką reiškia. Vis dairaisi į tolius: o kas gi ten – už horizonto? Tik ten visko kaupinai, upėmis ne vanduo, o pienas teka ir tavęs laukia – vienintelio, kad pieno putose galėtum maudytis iki soties. Senatvė viską sudėlioja kitaip. Gimtinė iš galvos jau nebeišeina. Vaikštai ir vaikštai tomis vietomis, bėgi ir bėgi takais takeliais, kuriais vaikystėje kažkur skubėjo tavo kojos. Mano gimtinė – Pustakiemio kaimas (savo laiku vien Kundrotų buvo dešimt ar vienuolika sodybų). Nosies tiesumu – gal trys kilometrai iš Elektrėnų. Iš devynaukščio, stūksančio Šviesos gatvėje, gimtoji sodyba matosi kaip ant delno. Kaimų pavadinimus esu girdėjęs (arba ir buvojęs) net iki Semeliškių. Ten tėvai veždavos į Šv. Roko atlaidus. Kai tėtis važiuodavo į Pastrėvio malūną, ir mane pasiimdavo, kad turėtų kam žodelį ištarti, nes nemėgo tylėti. Visa tai giliai įsirėžė į atmintį. Kaimai kaimais, o ežerų grožis su įspūdingomis salomis ir aukštais medžiais – nenusakomas! Jaunystėje traukte traukė – pasimaudyti, pasiirstyti valtimi ir į tas salas įkelti kojas. Dabar tie vaizdai neatpažįstami. Iš esmės pakito ir aplinkinių kaimų peizažas – kai ėmė kilti, augti Elektrėnai. Tik miestelis, paskui ir visas miestas. Kadangi nuo pirmųjų gyvavimo dienų čia gyveno ir dirbo mano sesuo su šeima, tad Elektrėnuose apsilankydavau labai dažnai. Ačiū elektrėniškiams! Gaudyte gaudau žinias apie miestą, kultūros vyksmą, žmones.
-
- Iš tolo stebiu kraštiečio poeto ir žurnalisto R. Stankevičiaus kultūrinę ir žurnalistinę veiklą, kūrybą, kuri daug kuo išsiskiria iš nūdienos refleksijos srauto – savo branda, dvasingumu, minties ir jausmo gilumu. Žavi jo itin pozityvi kultūros sklaida „Respublikoje“. Regis, visa savo siela sunerimęs, įsitempęs, kad tik būtų kuo daugiau išsaugota gerumo, šviesos, grožio vertybių, kurios palaiko žmogų, įlieja stiprybės. Šiek tiek, kiek leidžia galimybės, esu susipažinęs su V. Mizero, O.G. Maleravičienės kūryba. Džiaugiuosi. Kiekviena paieška, judesys kultūros link, jos labui – tai vis priešinimasis orveliškos patologijos apraiškoms, humaniškųjų atramų stiprinimas. Tebejaučiu skolą gimtinei. Tiesa, yra šiokių tokių „užgriebimų“ knygelėje „Neblėstantys susitikimai“ ir romane „Įskelti titnagą“, vaizduojančiame XIX a. pabaigos knygnešių ir daraktorių laikus. Geografiškai čia viskas tikra. Ir pavardės tikros. Kad senelis (mano bendravardis) nuo Kazokiškių parsivežė daraktorką – tikrų tikriausia tiesa (taip sakė mano tėtis – „nuo Kazokiškių“) ir kaime slapta mokė lietuviško rašto. Tačiau, kaip ten viskas vyko, vienas Dievulis žino… Todėl turinys – vaizduotės vaisius. Nors vienas kitas grūdas yra nubiręs iš realaus gyvenimo aruodų. Beje, romanas „Įskelti titnagą“ – 3-ioji dalis trilogijos, pašvęstos kovai už lietuvybę, lietuvių kalbą, tautinę savimonę XIX a. pab. (knygnešystės vargai vaizduojami „Sakmėje apie knygnešį“, krašto peizažo sakralizavimo motyvai suskamba romane apie Vincą Svirskį „Kryžiau, prikalęs mane“). Į Tėviškę norisi žvelgti dvasios akimis. Juolab, kad yra į ką atsiremti sielai, kuri kažkada buvo glaudžiai susijusi su ta pradžių pradžia: kai vaikščiota į pradinę mokyklą, įsikūrusią Gabriliavos dvaro rūmuose su nuostabiai gražiu parku; kai sutikęs žmogų privalėjai palabinti, triūsiančiam laukuose – šūktelėti: „Padėk Dieve!“ O praeinant pro kryžių – nukelti kepurę. Taip buvo įdiegta tėvų. Dabar daug kas pakitę: nė pėdsako nebelikę dvaro rūmų. Nedovanotinai suniokotas parkas, sudūlėjo pakelės kryžiai. O ir sutikę žmogų prasilenkiam tylėdami. O jau savo blokinių būstų laiptinėse net kaimyną sutikę prasmunkam nė nemurmtelėję. Mama kažkada mums sakydavo: kiaulė – ir ta sukriuksi…
-
- Gimtinėje apsilankau dažnai. Dar tebestovi sukiužusi gimtoji troba. Joje gyvena Aleksas Janavičius, gimęs ir augęs Gilučių kaime. Geras, nuoširdus žmogus. Jeigu Aleksas netaisytų, nelopytų, trobesio nebūtų… Keletą kartų mano garbei įvairaus pobūdžio renginių buvo surengta Gilučiuose (iniciatorė – bibliotekos vedėja Veronika Tamošiūnienė). Prieš dešimtį metų buvo pasikvietusi Elektrėnų viešoji biblioteka. Tokie susitikimai sušildo paliegusią, į didmiesčio bruką atmuštą sielą. Tai tarsi koks apsivalymo aktas ar vis tebeklaidžiojančio žurnalisto – rašeivos satisfakcija! Negali pameluoti, išsisukinėti, apsimesti. Tos akys, regis, tave iš vidaus iššviečia, kiaurai permato. Nusmelkia mintis: ar tikrai tavo darbeliai, užsiėmimas, veikla nusipelnė tokio pagarbaus kraštiečių dėmesio? Juk bet tavęs jie sėjo ir augino duoną, puoselėjo kaimo tradicijas, agrarinę sanklodą, šnekėjo ir tebešneka tarmiška šnekta su pirminėmis jos formomis, saugojo (ir tebesaugo) tą vietą, vadinamą krikštasuole!.. Ir kas tu be viso šito? Žmogus, pasak V. Braziūno, auga, lapoja tik tada, kai jaučia savo genties šaknis! Tėviškei tu nieko nedavei, todėl ir jautiesi lyg būtum iškritęs iš nepaprastai mielo ir jaukaus pasaulio… Jau penkeri metai, kai rankos „valdiškiems“ darbams nusvirusios. Viskam ateina laikas. Praeity – devyneri metai spaudoje, dvidešimt ketveri – Valstybiniame radijuje (Kauno Radiofone, kuriam dvidešimt dvejus metus teko ir vadovauti – iki uždarymo, kaip nekeista, nepriklausomybės laikais; penkiolika metelių plušėta „Varpo“ leidykloje vyr. redaktoriaus pareigose. Bet… ėmėm ir pasenom („susenjorėjom“), išsisėmėm. Tai ir „Varpas“ baigia nutilti, jau nebeskamba… Šį bei tą skrebenu su rašikliu. Leidykloje guli prisiminimų ir apmąstymų knyga „Būti ar atrodyti“, ant rašomojo stalo kūpso šūsnys kitokių rankraščių. Įvardyti nedrąsu, nes, pasak S. Gedos, gyvenimas trumpėja, o svajonė – ilgėja… Juozas Kundrotas
-
- J. Kundrotas išleido apie 40 knygų: romanų, apysakų, apybraižų, esė, novelių rinkinių, taip pat knygų apie rašytojus, jo straipsniai, atsiminimai, komentarai spausdinti daugelyje knygų. Jo kūryboje vyrauja atsiminimai, novelės, monografijos, romanai, atspindintys įvairių istorinių asmenybių gyvenimus, eseistika.
-
-
Penkiose knygose J. Kundrotas pasakoja apie gimtąjį Pūstakiemį, o aštuoniose – apie knygnešius. 2017 m. J. Kundrotas išleido dvi Lietuvos šimtmečiui skirtas knygas: romaną „Kryžius nuo knygnešio kapo“, kurioje pasakoja apie knygnešį Jurgį Akelaitį, ir apysaką „Viena knygnešio diena“, kurioje pasakojami apie iš Gilučių kilusio ir čia veikusio knygnešio Petro Gudelio vienos dienos išgyvenimai.
D. Červokienė savo straipsnyje rašo: „J. Kundrotas mano, kad jo susidomėjimą knygnešiais labiausiai lėmė giminės istorija ir paauglystėje perskaitytas romanas „Knygnešio tragedija“. Jam tai buvo užtaisas, kuris mestelėjo į kitokį suvokimą, uždegė norą pasigilinti šia tema. Knygnešių temos ėmėsi dirbdamas radijo žurnalistu. 1970-ųjų vasarą, išėjęs atostogų, ryžosi keliauti knygnešių takais, pradėdamas nuo Bielinio tėviškės Biržuose. Sutiko žmonių, kurie jį dar atsiminė. Taip išvaikščiojo Suvalkiją, Aukštaitiją, Žemaitiją, dalį Dzūkijos. Parašė dokumentinių apybraižų ciklą „Šventa knygnešių gadynė“, parengė radijo laidą Kauno radijui. Buvo dar 1971 m. parašęs knygą apie knygnešius ir įteikęs rankraštį „Minties“ leidyklai. Tačiau 1972-ųjų gegužės 15 d. Kaune susidegino Romas Kalanta, po to leidinys apie knygnešius tapo visiškai nepriimtinas. Tik 1990 m. išleido knygą „Knygnešių šventa gadynė“ [2].
-
-
J. Kundrotas išleido romanus „Šauksmas“ (1994), „Sakmė apie knygnešį“ (2004), „Kryžiau, prikalęs mane: legendų romanas apie Vincą Svirskį“ (2006), „Įskelti titnagą“ (2008).
Istorinių romanų trilogija – „Sakmė apie knygnešį“, „Kryžiau, prikalęs mane“ ir „Įskelti titnagą“ – už kurią gavo žurnalistikos riterio apdovanojimą, pasakoja apie tris kertinius akmenis, ant kurių laikosi mūsų tauta. Tai knygnešystė, vargo mokykla ir tikėjimas. Dar bent penkiolikoje knygų rašoma apie įvairius meno žmones, analizuojamos jų asmenybes, kūrybinis palikimas.
-
-
Taip pat J. Kundrotas išleido romanus „Skardis“ (2013), „Tikėjome savo laime“ (2017), „Kryžius nuo knygnešio kapo“ (2017).
„Skardis“ – aštraus siužeto romanas, kurio centrinė figūra – televizijos žurnalistas Gintas Gerulevičius, veikiamas sovietinės ideologijos ir nacionalinio išsivadavimo virsmų, patenka į sudėtingą situaciją. Aklai vykdydamas nepamatuotą užsakymą – sužlugdyti garsų poetą, atsiduria ties bedugne moraline ir fizine prasme.
„Kryžius nuo knygnešio kapo“ – beletrizuota knygnešio Juozo Akelaičio dramatiško gyvenimo istorija politinių virsmų, iššūkių, epochų sandūrų fone. Dramatiški ir jo bendražygių likimai, skaudžios patirtys kovoje už tautinės savimonės išsaugojimą.
Romane „Tikėjome savo laime“ autorius pasakoja apie savo paauglystę ir pokarį, jo sudėtingumus ir Žaslių miestelį.
-
- J. Kundrotas taip pat parašė apysakas „Viktoras ir Viktorija“ (1999), „Viena knygnešio diena“ (2017). Apie 20 įvairių apsakymų, esė, novelių, dokumentinių ir memuarinių etiudų, apybraižų knygų: Keletas jų: „Praregėjimas“ (dokumentinė apybraiža, 1978), „Piliečiu būti privalai“ (dokumentinės apybraižos, 1979), „Gamta-mūsų draugas“ (etiudai apie gamtą ir žmogų, 1983), „Juoda ir balta“ (apsakymai ir biografinė apysaka, 1986), „Knygnešių šventa gadynė“ (esė, apybraižos, apysaka , 1990), „Po kryžiaus ženklu : devynių vaizdų legenda apie Vincą Svirskį“ (1990), „Akistatoje su likimu“ (esė, 1997).
-
- Novelių rinkinius „Gimtosios žemės šviesa“ (dokumentinės novelės, 1984), „Netikra gaida“ (1998), „Vakaras Tomo Mano namelyje“ (1998), „Palaimintos valandos“ (1999).
-
- „Atsiprašymas“ (apsakymai, 2002), „Neblėstantys susitikimai“ (esė, 2005), „Kol veda viltis“ (eskizai, 2009), „Skyrė ir jungė Atlantas : apsakymai, arba Improvizacijos poeto Stasio Santvaro gyvenimo motyvais“ (2011), „Artuma“ (memuariniai etiudai, 2014), „Būti ar atrodyti“ (prisiminimų etiudai, 2015), „Kaip žaibo kirtis: apsakymai apie knygnešių laikus“ (2018) ir kt.
-
- J. Kundrotas parašė biografinių apybraižų apie Sergejų Jeseniną („Sergejus Jeseninas“, 1999), Petronėlę Orintaitę („Gyvenimas – kaip legenda“, 2000), Stasį Santvarą („Atsigręžęs į šviesą“, 2002), Vladimirą Beresniovą („Žengiantis su laiku“, 2004), Raimundą Samulevičių („Likimas, paspendęs spąstus“, 2008), Joną Laurinavičių („Pilnatvė“, 2008 ir ,,Be atoslūgių“, 2013) žurnalistus Teklę ir Vidą Mačiulius („Pašaukimas – žurnalistika“, 2011) ir kt.
-
-
J. Kundroto apdovanojimai:
-2003 m. „Gintarinio parkerio“ laureatas;
-2005 m. laikraščio „Lietuvos balsas“ (Čikaga) konkurso laureatas;
-2007 m. Kauno meno kūrėjų asociacijos premija;
-2008 m. medalis „Už nuopelnus žurnalistikai“ (už žurnalisto profesinio vardo stiprinimą ir garsinimą asmeniniu pavyzdžiu);
-2009 m. LŽS Kauno apskrities valdybos „Žurnalistikos riterio“ garbės vardas;
-2010 m. Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos įsteigta Vaižganto premija už -2008 metais išleistą dokumentinį romaną „Įskelti titnagą“;
-2014 m. III laipsnio Santakos garbės ženklas;
-2015 m. burmistro Jono Vileišio medalis „Už nuopelnus žurnalistikai“;
-2016 m. Vytauto Gedgaudo premija už knygą „Būti ar atrodyti“;
-2018 m. Vinco Kudirkos premija už romaną „Kryžius ant knygnešio kapo“ ir apysaką „Viena knygnešio diena“.
-
-
Literatūra ir šaltiniai:
1. Bagdonaitė, Simona. Per „Vaižgantines“ įteiktos dvi Vaižganto premijos. – Iliustr. // Savivaldybių žinios. – 2010, spal. 7 (Nr. 31), p. 12.
2. Červokienė, Daiva. Pūstakiemio kaimas, Kundrotai ir knygnešiai // Elektrėnų kronika. – 2018, rugpj. 31/rugs. 6 (Nr. 35), p. 8–9; rugs. 7/13 (Nr. 36), p. 8–9, 14.
3. Kaunas, Povilas. Metraščiai ateinančioms kartoms. Keli pastebėjimai apie žurnalisto, rašytojo Juozo Kundroto kūrybą. 2018 [žiūrėta 2018-01-30]. Prieiga per internetą:
4. Kundrotas, Juozas. Juozas Kundrotas: mano gimtinė – Pustakiemis. – Portr. // Elektrėnų kronika. – 2012, kovo 9/15 (Nr. 10), p. 4.
5. Lanskoronskytė, Vaiva. Juozas Kundrotas : Veidu į šviesą, arba XXI a. vaižgantiškos deimančiukų paieškos [interaktyvus]. 2015 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą:
6. Žurnalistas Juozas Kundrotas: nuo aštuoniasdešimtmetės aukštumos : [pokalbis su rašytoju Juozu Kundrotu] / [kalbino] Povilas Antanas Kaunas. Kauno žurnalistai [interaktyvus]. 2018 [žiūrėta 2018-01-30]. Prieiga per internetą:
-
-
Virtualią parodą parengė
Eglė Milkamanavičiūtė,
Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos
vyr. bibliografė,
2019.
