„Atminties upės“

Data: 2021-06-13

Kategorija: Virtualios parodos

: Noriu Jums papasakoti apie savo vaikystės draugų šeimą, niekuo neišsiskiriančią iš kitų kaimo gyventojų, kuklią, darbščią, tikinčią, nemėgstančią apkalbų ir mažai kam žinomą, kaip laisvės kovotojų šeima. Tai Prano ir Genės Dzimidavičių šeima, tiesa, belikus tik ponia Genė, o štai jos žmogus jau 40 metų atgulęs amžinojo poilsio. Pakalbinta ponia Genė sako, kad tremties prisiminimai visada grįžta, kai ima aušti pavasaris ir artinasi pačios gražiausios pavasario šventės – Velykos Anuomet, kai „valstybės priešais“, „buožėmis“, „nacionalistais“ vadinti žmonės tebuvo tik nekaltos moterys, vaikai ir seneliai, gaivališkai sugrūsti į gyvulinius vagonus ir gabenami į Sibiro platybes darbams, kaip pati pigiausia darbo jėga. Tą įsimintiną 1945 m. liepos 17 d. poniai Genutei tebuvo devyneri metai, o sesutei Bronei dar mažiau. Trėmė dėl 8 ha valdomos žemės, nors šeimos vyras tarnavo rusų kariuomenėje-represijos pakalikai nepatikėjo mamos žodžiu ir liepė ruoštis ilgajai kelionei. Raudos, nuoskaudos, badas ir neviltis Genutės laukė tolimojoje šiaurės šalyje, taigos gūdumoje. Po mėnesio varginančios kelionės įsikūrė Galiašoro kaime, Permės srityje, kur vietinių buvo vadinami „bandity“. Darbingiems asmenims buvo priskirtas miško kirtėjo darbas, į kurį nueiti pėsčiomis teko 12 kilometrų ir taip kasdien ten ir atgal. Darbo ir gyvenimo sąlygos nežmoniškos. Ligos, badas, nežinomybė.

: Pirmieji tremties metai – patys sunkiausi, daugelis iš bado mirė, vaikai klajojo po vietinius kaimus ubagaudami, išsikeisdami daiktus į maistą. Vasarą dar pramisdavo – taiga turtinga uogomis, grybais, šaknimis, bet žiemą – baisu, kiekvienoje troboje mirtis ir maisto stoka žvelgdavo į akis. Vaikai iš pamazgų duobės vogdavo bulvių lupenas, išmetamas iš vietinės prižiūrėtojų valgyklos. Būdavo tikra šventė, jei pasisekdavo pasigriebti jų ir išsikepti „buržuikoj“, dalindavosi po lygiai, neskriausdavo vieni kitų, buvo labai draugiški. Lietuviai – kantri ir naginga tauta. Antri tremties metai buvo lengvesni, truputį apsipratę, pradėjo auginti daržoves, o mirus Stalinui, buvo leista laikyti ir gyvulius. Ten pat Galiašore ponia Genutė baigė rusų mokyklą, išmoko komių kalbą, kurią atsimena ir iki šiolei. Ne visi vietiniai buvo nusistatę prieš lietuvius, daugelis žinojo, kad atvežtieji yra nekalti ir po daugelio metų vis dar palaiko draugiškus ryšius, susiskambina, sveikina su šventėmis, o kai atvyksta į Lietuvą – aplanko. Galiašore ponia Genė ištekėjo už lietuvio tremtinio, partizano, politinio kalinio Prano Dzimidavičiaus..

: Genutė aktyvi ir stipri moteris, nepalaužta įvairių negandų. Grįžę į Lietuvą įsikūrė mūsų – Pylimų kaime, susirado darbus, pasistatė namus. Tačiau džiaugtis nebuvo kada – anksti netekusi savo žmogaus, turėjo užauginti ir išleisti į gyvenimą tris savo vaikus. Šiuo metu gyvenanti viena, tačiau niekada nesijaučianti vieniša, nes visada žinanti, kad paskambins, aplankys, padės, o šventinis stalas neliks neužsėstas, nes vaikai ir vaikaičiai išsiilgsta gimtųjų namų. Namų, kuriuose užaugo jie patys ir jų vaikai. Namų, kuriuose šeimininkavo tėtis Pranas, Lietuvos gynėjas, partizanas. Ir nors vaikaičiai jo nepažino, tačiau pažįsta jį iš močiutės bei tėvų prisiminimų. Jis visada šalia – tyliai šypsosi iš portreto ir žvelgia į savo gražią šeimą, stebi jos gyvenimą ir džiaugiasi, kad jo sunkus kovotojo, partizano, politinio kalinio, tremtinio ir nepageidaujamo asmens gyvenimo kelias nueitas ne veltui.

: Gimęs ir užaugęs pasiturinčio ir inteligentiško prekybininko šeimoje – Pranas Dzimidavičius, jo broliai bei sesuo augo laisvos ir orios asmenybės, įgiję išsimokslinimą ir prieš nieką nesilankstantys jaunuoliai. Laisvė ir orumas tai įgimtos ir paveldėtos šeimos vertybės visam gyvenimui. Po karo okupavus sovietams Lietuvą – Pranas ir jo brolis nenorėjo keliaklupsčiauti ir paklusti kolaborantams, išėjo į mišką ir 1945 metų kovo mėnesį įstojo į Prano Jaromsko-Perkūno partizanų būrį. Partizanavo Pranas – Puntuko , o brolis Antanas – Riterio slapyvardžiais. 1947 m. vasario 25 dieną per čekistinę operaciją buvo surasti besislapstantys bunkeryje. Vyko susišaudymas, Pranas buvo sunkiai sužeistas, o brolis nukautas. Suimtasis Pranas buvo nuteistas 10 metų pataisos darbų su teisių suvaržymu 5 metams, kaip ir jo šeimos artimieji, išvežtas į Sibiro platybes. Atbuvęs ilgus 5 metus spec. įkalinimo lageryje, kelis metus vežtas ir pervežtas iš vienos įkalinimo vietos į kitą – Omską, Tomską ir pagaliau Galiašorą, kur buvo įkurdinta ir jo šeima. 1964 m. liepos 21 dieną buvo paleistas iš spec. tremties Permės srityje. LTSR Ministrų Tarybos 1965 m. birželio 3 dienos nutarimu Nr. 276-1 leista gyventi LTSR. Tai ilgas ir erškėčiuotas partizano Prano – Puntuko kelias namo į Lietuvą. Čia – Sibire 1965 metais jis paliko savo ugningą, nepalaužiamą jaunystę, čia paliko savo nuoskaudas, sunkius tremtinio darbus, šaltį, badą, žmogaus pažeminimą, išniekinimą ir nuvertinimą. Tačiau liko dėkingas Sibirui už surastą laimę ir meilę, nes būtent čia – Galiašore surado savo Genutę, taip pat tremtinę, vedė ją, čia gimė ir visi trys jų vaikai – Jonas, Genė ir Laimutė. Po ilgų tremties metų 1965 m. spalio 9 dieną partizanas, laisvės kovotojas su šeima grįžo į Tėvynę. Po ilgų beveik 20 metų praleistų Sibiro platybėse, Pranas pagaliau galėjo parodyti savo vaikams kraštą, kuriame gimė ir užaugo, už kurio laisvę liejo kraują.

: O dabar ramiai ir švelniai šypsodamasis partizanas Puntukas žvelgia iš portreto į savo laimingą šeimyną prie šventinio Velykų stalo ir mąsto, kad visai nesvarbu kokiu istoriniu laikotarpiu gimsta lietuvis, bet jis visada trokšta laisvės. Laisvės kurti savo ir savo tautos ateitį – nugali laiką, negandas, priespaudą, represijas, nes Tėvynės laisvė yra aukščiausias siekis. Tokią tvirtą laisvės viziją turėjo ir partizanas Pranas bei jo bendražygiai, kurie stengėsi padovanoti laisvą Lietuvą savo vaikams ir vaikaičiams.

Ramiai ir dėkingai žvelgia Prano akys į anūkę, kuri prieš kelerius metus leidosi į tolimąją kelionę, į senelių tremties vietą, ten tvarkė amžiams likusių bendražygių kapus, aplankė ten likusius lietuvius.

Visas šis mano pasakojimas apie šią ypatingą šeimą, kurią puikiai pažįstu, su kurios vaikais lakstėme tomis pačiomis kaimo gatvėmis, kartu žaidėme žaidimus, skaitėme tas pačias dėdės Prano pamėgtas knygas, lankėme tą pačią Vievio vidurinę mokyklą ir dabar susitikę, jaučiamės savais, džiaugiamės vieni kitų pasiekimais ir liūdime kartu dėl nesėkmių, tai tarsi atminties upė, kuri karts nuo karto pavasariais išeina iš krantų ir vėl ramiai sugrįžta į savo vagą…