NEPRAMINTAIS KNYGOS TAKAIS
-
Lietuvių kalba iki XIX a. vidurio
Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės statusas draudė svetimšaliams Lietuvoje įsigyti dvarus, užimti valstybines pareigas, tačiau tai neapsaugojo lietuvių kalbos nykimo. Dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių, Lietuvos didikai gana anksti išsižadėjo gimtosios kalbos ir ėmė kalbėti lenkiškai. Vėliau jais pasekė ir smulkieji bajorai, miestų gyventojai ir valstiečiai.
-
1849 m. rašytiniuose šaltiniuose apie Žaslių bažnyčią ir parapiją teigiama, kad parapijiečiai kalba lietuviškai ir lenkiškai. Švelniai tariant, klebonas pateikė tendencingas žinias, nes tuo metu lenkiškai kalbančių žmonių galėjo būti tik maža dalis – tai Žaslių miestelėnai, poros bajorkaimių gyventojai ir keleto dvarų ponai.
-
Kunigai Aleksandras Burba (1854–1898) ir Kazimieras Kibelis (1868–1902) nevengė pasirodyti lietuviais. Už lietuvybės skelbimą ir platinimą jie susilaukdavo nemalonių iš vyskupijos vadovybės, caro valdžios instancijų.
-
1898 m. kovo mėnesį Žaslių miestelio du gyventojai (pavardės žinomos) atvyko pas Vilniaus žandarmerijos viršininką ir asmeniškai jam įteikė raštišką skundą. Šiame skunde yra minimi žmonės, kurie turėjo lietuviškų spaudinių. Paminėtas Petras ir Mykolas Gudeliai iš Gilučių kaimo. Žandarai padarė kratą Žaslių klebonijoje (net du kartus) ir dešimtyje, skundikų nurodytų, kaimiečių sodybų. Tačiau niekur lietuviškų priešvyriausybinių leidinių nerado. Kratos protokoluose neminimos net lietuviškos maldaknygės.
-
Žaslių valsčiuje, Gilučių kaime, gyveno žymus knygnešys Petras Gudelis. Jis gimė Jokūbo Gudelio šeimoje 1864 m. gegužės 14 d.
Nors pats Gudelis buvo mažaraštis, bet šviesus žmogus. Gabenti ir platinti lietuvišką spaudą pradėjo apie 1889 metus. Net iš Adutiškio kunigas B. Krištaponis siuntė Augustiną Janutėną pas P. Gudelį parvežti lietuviškų knygų. Šis, atvykęs į Žaslių geležinkelio stotį ir besiderėdamas su vežėjais, suprato, kad Petras jiems gerai pažįstamas. Tada A. Janutėnas į Gilučius nuėjo pėsčias. Jo nupirktas knygas P. Gudelis atvežė į Vievio geležinkelio stotį.
-
Į Tilžę vyko du kartus per metus. Kelionė užtrukdavo iki keleto savaičių. Parsiveždavo maldaknygių, laikraščių, kalendorių.
Spaudiniais aprūpindavo ir kitus knygnešius. Dalį platindavo pats: Paparčių, Korsakų, Kaugonių ir kituose aplinkiniuose kaimuose. Taip pat ir Žiežmarių bei gretimose apylinkėse (iš kunigo Stanislavo Šlamo prisiminimų). Kitą dalį atiduodavo platinti vargoninkui Vincentui Frankoniui ir savo kaimo gyventojai Onai Medzikauskaitei.
-
Petras Gudelis glaudžiai bendradarbiavo su Vincentu Balasevičiumi. Šis gyveno Šakaldonių kaime, didelėje gražioje sodyboje. Ko ir norėti, valdė 34 ha ūkį, buvo vienas iš darbščiausių ūkininkų visoje apylinkėje. Balasevičiaus sūnus vedė P. Gudelio dukrą Veroniką. Iš svoto, esant reikalui, gaudavo lietuviškos spaudos. Žandarams įkliuvęs nebuvo, nors namuose kratų būta.
-
1898 m. žandarai gavo skundą dėl Žaslių kunigo K. Kibelio veiklos ir lietuviškos spaudos platinimo. Skunde buvo įrašyta ir Petro Gudelio pavardė. Per kratą jo ūkyje spaudos nerado. Apie vieną tokią kratą iš močiutės Katrinos Gudelienės pasakojimų prisimena anūkė Malvina Gudelytė-Rakauskienė: knygos būdavo slepiamos kluone po šienu. Kai sužinojom, kad žandarai visur daro kratą, tai iš slėptuvių surinkom visas knygas ir atnešėm į trobą. Tuo metu močiutė sėdo verpti. Anų laikų moterys nešiojo plačius sijonus. Tai ir sudėjo po sijonu visas knygas. Kaip tik tada ir užėjo žandarai. Iššniukštinėjo visas pakampes, bet nieko neradę, išsinešdino. O močiutė visą tą laiką, nei gyva nei mirusi, saugojo lietuvišką spaudą.
-
Knygnešys Petras Gudelis mirė 1924 m. liepos 20 d. Jis palaidotas Gilučių kaimo kapinaitėse.
-
Gilučių gyventojos Emilijos Janavičiūtės Janavičienės (1925 m.) prisiminimai: mana mama labai sugyvena su knygnešia Gudelia šeimyna. Aš dažnai pas juos būdavau, menu, kap Gudelienė šukuodava mana plaukus. Pasodins an slanksčia ir šukuoja, pina man kasas.
-
Knygnešio Petro Gudelio sodyba sudegė. Vėliau toje pačioje žemėje, bet ne toje vietoje, sūnus Pranas pasistatė namus. Jis gyveno su mama Katre Gudeliene ir seserimis: Nastazija, Ona, Prane, Veronika, Leonora ir Maryte.
-
Lietuvių kalba iki XIX a. vidurio
Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės statusas draudė svetimšaliams Lietuvoje įsigyti dvarus, užimti valstybines pareigas, tačiau tai neapsaugojo lietuvių kalbos nykimo. Dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių, Lietuvos didikai gana anksti išsižadėjo gimtosios kalbos ir ėmė kalbėti lenkiškai. Vėliau jais pasekė ir smulkieji bajorai, miestų gyventojai ir valstiečiai.
- 1849 m. rašytiniuose šaltiniuose apie Žaslių bažnyčią ir parapiją teigiama, kad parapijiečiai kalba lietuviškai ir lenkiškai. Švelniai tariant, klebonas pateikė tendencingas žinias, nes tuo metu lenkiškai kalbančių žmonių galėjo būti tik maža dalis – tai Žaslių miestelėnai, poros bajorkaimių gyventojai ir keleto dvarų ponai.
- Kunigai Aleksandras Burba (1854–1898) ir Kazimieras Kibelis (1868–1902) nevengė pasirodyti lietuviais. Už lietuvybės skelbimą ir platinimą jie susilaukdavo nemalonių iš vyskupijos vadovybės, caro valdžios instancijų.
- 1898 m. kovo mėnesį Žaslių miestelio du gyventojai (pavardės žinomos) atvyko pas Vilniaus žandarmerijos viršininką ir asmeniškai jam įteikė raštišką skundą. Šiame skunde yra minimi žmonės, kurie turėjo lietuviškų spaudinių. Paminėtas Petras ir Mykolas Gudeliai iš Gilučių kaimo. Žandarai padarė kratą Žaslių klebonijoje (net du kartus) ir dešimtyje, skundikų nurodytų, kaimiečių sodybų. Tačiau niekur lietuviškų priešvyriausybinių leidinių nerado. Kratos protokoluose neminimos net lietuviškos maldaknygės.
-
Žaslių valsčiuje, Gilučių kaime, gyveno žymus knygnešys Petras Gudelis. Jis gimė Jokūbo Gudelio šeimoje 1864 m. gegužės 14 d.
Nors pats Gudelis buvo mažaraštis, bet šviesus žmogus. Gabenti ir platinti lietuvišką spaudą pradėjo apie 1889 metus. Net iš Adutiškio kunigas B. Krištaponis siuntė Augustiną Janutėną pas P. Gudelį parvežti lietuviškų knygų. Šis, atvykęs į Žaslių geležinkelio stotį ir besiderėdamas su vežėjais, suprato, kad Petras jiems gerai pažįstamas. Tada A. Janutėnas į Gilučius nuėjo pėsčias. Jo nupirktas knygas P. Gudelis atvežė į Vievio geležinkelio stotį.
-
Į Tilžę vyko du kartus per metus. Kelionė užtrukdavo iki keleto savaičių. Parsiveždavo maldaknygių, laikraščių, kalendorių.
Spaudiniais aprūpindavo ir kitus knygnešius. Dalį platindavo pats: Paparčių, Korsakų, Kaugonių ir kituose aplinkiniuose kaimuose. Taip pat ir Žiežmarių bei gretimose apylinkėse (iš kunigo Stanislavo Šlamo prisiminimų). Kitą dalį atiduodavo platinti vargoninkui Vincentui Frankoniui ir savo kaimo gyventojai Onai Medzikauskaitei.
- Petras Gudelis glaudžiai bendradarbiavo su Vincentu Balasevičiumi. Šis gyveno Šakaldonių kaime, didelėje gražioje sodyboje. Ko ir norėti, valdė 34 ha ūkį, buvo vienas iš darbščiausių ūkininkų visoje apylinkėje. Balasevičiaus sūnus vedė P. Gudelio dukrą Veroniką. Iš svoto, esant reikalui, gaudavo lietuviškos spaudos. Žandarams įkliuvęs nebuvo, nors namuose kratų būta.
- 1898 m. žandarai gavo skundą dėl Žaslių kunigo K. Kibelio veiklos ir lietuviškos spaudos platinimo. Skunde buvo įrašyta ir Petro Gudelio pavardė. Per kratą jo ūkyje spaudos nerado. Apie vieną tokią kratą iš močiutės Katrinos Gudelienės pasakojimų prisimena anūkė Malvina Gudelytė-Rakauskienė: knygos būdavo slepiamos kluone po šienu. Kai sužinojom, kad žandarai visur daro kratą, tai iš slėptuvių surinkom visas knygas ir atnešėm į trobą. Tuo metu močiutė sėdo verpti. Anų laikų moterys nešiojo plačius sijonus. Tai ir sudėjo po sijonu visas knygas. Kaip tik tada ir užėjo žandarai. Iššniukštinėjo visas pakampes, bet nieko neradę, išsinešdino. O močiutė visą tą laiką, nei gyva nei mirusi, saugojo lietuvišką spaudą.
- Knygnešys Petras Gudelis mirė 1924 m. liepos 20 d. Jis palaidotas Gilučių kaimo kapinaitėse.
- Gilučių gyventojos Emilijos Janavičiūtės Janavičienės (1925 m.) prisiminimai: mana mama labai sugyvena su knygnešia Gudelia šeimyna. Aš dažnai pas juos būdavau, menu, kap Gudelienė šukuodava mana plaukus. Pasodins an slanksčia ir šukuoja, pina man kasas.
- Knygnešio Petro Gudelio sodyba sudegė. Vėliau toje pačioje žemėje, bet ne toje vietoje, sūnus Pranas pasistatė namus. Jis gyveno su mama Katre Gudeliene ir seserimis: Nastazija, Ona, Prane, Veronika, Leonora ir Maryte.