JUOZAS KRALIKAUSKAS gimė 1910 m. spalio 9 d. (22 d. pagal naują kalendorių) Kareivonyse (Kaišiadorių raj., dabar – Elektrėnų sav.). Prozininkas, eseistas. Rašytojas mirė eidamas 97–uosius metus, 2007 m. sausio 25 d. Palaidotas Kietaviškių bažnyčios šventoriuje.
1928 m. baigė S. Daukanto mokytojų seminariją Kaune. 1931–32 m. mokėsi Karo mokykloje, vėliau – mokytojavo. 1940 m. baigė VDU Humanitarinių m. f–tą. 1942–1944 m. – g–jos direktorius Kaune. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, nuo 1948 m. gyveno Kanadoje, dirbo Picle Crow aukso kasyklose. 1994 m. grįžo į Lietuvą. Debiutavo apsakymų rink. apie mokyklos gyvenimą „SEPTYNI KALAVIJAI“ (1937). Gyvendamas išeivijoje, išleido asmeniškais potyriais pagrįstą apysaką apie kasyklų darbą „URVINIAI ŽMONĖS“ (1954) ir romaną „ŠVIESA LANGE“ (1960), kuriuose vyrauja žmogaus vienišumo motyvai, vaizduojama atšiauri, individo dvasią alinanti aplinka. Vėliau atsidėjo istorinei prozai, parašydamas keliolika romanų, kuriuose atsispindi reikšmingi tautos būties etapai, iš pabirų faktų mėginama pateikti kuo autentiškesnį visumos paveikslą. Tetralogijoje iš Mindaugo epochos „TITNAGO UGNIS“ (1962), „MINDAUGO NUŽUDYMAS“ (1964), „VAIŠVILKAS“ (1971), „TAUTVILA“ (1973), „MINDAUGAS“ (1995), „MINDAUGO KAPAS“ (2000), „DINASTIJOS ŽŪTIS“ (2002; vyriausias romano autorius – Lietuvos rekordas, diplomas Nr. 150) autorius remiasi kronikomis ir istoriniais dokumentais. Istoriniuose biografiniuose romanuose „MARTYNAS MAŽVYDAS VILNIUJE“ (1976) ir „ĮKAITĘ VILNIAUS AKMENYS“ (1979) vaizduojami XVI a. lietuvių kultūrininkai, daug dėmesio kreipiama į veiksmo kontekstą.
Romane „PO ULTIMATUMO“ (1980) ir apysakoje „VĖLINĖS“ (1988) pasakojama apie 1940–44 m. įvykius Lietuvoje. Savo istorinio romano koncepciją bei savotišką kūrybos autoanalizę J. Kralikauskas pateikė knygoje „ĄŽUOLAI PILIAKALNYJE: devynių istorinių romanų gelmenys ir problemos“ (1984).
2002 m. išleista E. Bukelienės monografija „J. KRALIKAUSKAS“.
1999 m. Juozui Kralikauskui įteiktas LDK Gedimino 5 laipsnio ordinas už nuopelnus Lietuvos valstybei ir jos vardo garsinimą pasaulyje.
Literatūra ir šaltiniai:
1. Ažubalis, Algirdas. Juozas Kralikauskas // Iš Lietuvos matematinio švietimo praeities. – Kaunas , 1993. – P. 65–66.
2. Gudelienė, Danutė. Rašytojas Juozas Kralikauskas. – Iliustr. // Elektrėnų kronika. – 2010, rugs. 24–30 (Nr. 38), p. 5.
3. Juozas Kralikauskas // Kaip grįžtančius namo paukščius. – Kaunas, 1997. – P. 18.
4. Juozas Kralikauskas: [biografija ir kūryba]. – Portr. // Lietuvių enciklopedija. – Boston, 1957. – T. 12, P. 531–532.
5. Juozas Kralikauskas: [biografija]. – Portr. // Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918–1953. – Vilnius, 2005. – T. 4, p. 261.
6. Kalėda, Algis. Juozas Kralikauskas // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 246.
7. Kalėda, Algis. Kralikauskas Juozas. – Portr. // Lietuva. – Vilnius, 2008. – [D.] 3, p. 390–391.
8. Kalėda, Algis. Kralikauskas Juozas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – [T.] 10, p. 704.
9. Laurinavičius, Jonas. Juozas Kralikauskas (g. 1910): [biografija]. – Portr. // Kaišiadorių krašto žmonės. – Kaišiadorys, 2002. – P. 128–129.
10. Vanagas, Vytautas. Juozas Kralikauskas // Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1996. – P. 292.
11. Volungevičienė, Jūratė. Rašytojas Juozas Kralikauskas / surinko Jūratė Volungevičienė. – 2001. – 26 p. – (Tęsiamas). – Elektrėnų SVB, 2002.