Rašytojas Juozas Kralikauskas
Virtuali paroda, skirta žymaus išeivijos prozininko, eseisto, daugelio istorinių romanų autoriaus Juozo Kralikausko 110-osioms gimimo metinėms.
-
-
Spalio 9 d. minime lietuvių rašytojo Juozo Kralikausko 110-ąsias gimimo metines. Šia proga parengta virtuali paroda, skirta trumpai pristatyti kraštiečio biografiją, veiklą, kūrybą.
Nuotr. iš: Bukelienė, Elena. Juozas Kralikauskas. – Vilnius, 2002. Knygos viršelis
-
-
Juozas Kralikauskas – žymus išeivijos prozininkas, eseistas, daugelio istorinių romanų autorius.
Gimė 1910 m. spalio 9 d. (pagal naują kalendorių – 22 d.) Kareivonyse (tuo metu – Žiežmarių vlsč., Trakų apskr., dabar – Kietaviškių sen.).
Nuotr. iš: Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990: Juozas Kralikauskas. Tekstai.lt [interaktyvus]. 2019 [žiūrėta 2019-12-17]. Prieiga per internetą: tekstai.lt.
-
-
J. Kralikauskas mirė 2007 m. sausio 25 d. Vievyje, palaidotas Kietaviškių bažnyčios šventoriuje.
Ant antkapinės plokštės užrašyta „Viešpatie Dieve, suteik jam ramybę ir amžiną šviesą Danguje“.
Už kapo stovi koplytsulpis. Ant jo užrašyta „Rašytojui Juozui Kralikauskui, „Mindaugo“, „Mažvydo“ knygų autoriui, gimusiam 1910 X 9 Kareivonyse“, o kitoje pusėje – „…O mano rankoje tik plunksna, bet ne kardas.“
Laurinavičius, Jonas. Juozas Kralikauskas : [biografija]. – Portr. // Kaišiadorių krašto žmonės. – Kaišiadorys, 2002. – P. 128–129. Nuotr. iš: Gudelienė, Danutė. Rašytojo Juozo Kralikausko 11-osios mirties metinės // Elektrėnų kronika [interaktyvus]. – 2018 [žiūrėta 2019-12-18]. Prieiga per internetą: kronika.lt.
-
-
J. Kralikausko tėvai buvo smulkūs ūkininkai, turėję 7 ha žemės netoli senovę menančio Gojaus miškelio ant kalvos.
Rašytojas motiną visada prisimindavo su meile, kaip stiprią, pamaldžią, dorą moterį. „Iš motinos paveldėjau skaudų širdies graudulį, jautrią intuiciją, greitą pagavą, dėmesingą nužvelgimą ir gerą įsiminimą, sąžiningumą dirbant ar kalbant.“
Bukelienė, Elena. Juozas Kralikauskas : monografija. – Vilnius, 2002. – P. 13. Nuotr iš: ten pat, p. 12.
-
-
„Esu buvęs daugely nuostabių vietovių: istorinėse, garsiose, įžymiose, stulbinančiose. Betgi man stebuklingiausia ir svarbiausia viena vienintelė – mano TĖVIŠKĖ. Ji – žemės vidury, pasaulio centre. Joje pradžių pradžia, giminės gyvenimai, duona, grikiai, medus ir kapai. Esu jos apkerėtas nuo pat palaimingos vaikystės…“
Kralikauskas. Juozas. Atgal į ateitį, arba penki skridimai į žemės vidurį // Literatūra ir menas. – 1990, lapkr. 3, p. Nuotr. iš: Bukelienė, Elena. Juozas Kralikauskas : monografija. – Vilnius, 2002. – P. 11.
-
-
J. Kralikauskas Žiežmarių vidurinėje mokykloje baigė 4 klases, vėliau įstojo į Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos 5 klasę. 1928 m. baigė S. Daukanto mokytojų seminariją Kaune. 1928–1938 m. dirbo pradinių klasių mokytoju Žiežmarių, Veprių, Vaiguvos pradinėse mokyklose, vėliau – Kauno Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje.
Nuotr iš: ten pat, p. 16.
-
-
1929 m. tapo žurnalo „Lietuvos mokykla“ redaktoriaus pavaduotojas. 1931–1932 m. mokėsi Karo mokykloje, Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Universitetą baigė Vilniuje, prasidėjus karui. Disertacijos pagrindu parengtas vadovėlis „Psichologijos įvadas“, tačiau karo metu rankraštis leidykloje žuvo. Jo nuorašą išsaugojo bičiulis V. Burkevičius.
Vadovėlis kuris išleistas tik 1993 m.
-
-
1938 m. J. Kralikauskas vedė Feliciją Verbavičiūtę, 1939 m. jiems gimė dvynukai. Tačiau 1940 m. šeimai prasidėjo sunkus laikotarpis. Uždarius M. Pečkauskaitės gimnaziją, J. Kralikauskas liko be darbo. Džiova susirgo sūnelis. Tuomet pavyko įsidarbinti Vilkaviškio gimnazijos, vėliau – Kauno 9-osios gimnazijų inspektoriumi. 1941–1942 m. – Švietimo ministerijos pedagoginio mokslo departamento vyr. referentas, 1942–1944 m. Kauno 10-osios gimnazijos direktorius.
1941 m. palaidojo sūnelį, 1942 m. – žmoną Feliciją. Tuomet su motinos ir vienuolių pagalba augino sūnų Virgilijų. Neturėdamas kitos išeities nutarė trauktis, sūnų palikdamas motinai.
Nuotr iš: Bukelienė, Elena. Juozas Kralikauskas : monografija. – Vilnius, 2002. – P. 18.
-
-
1944 m. liepą J. Kralikauskas pasitraukė iš Lietuvos. 1944–1946 m. dirbo lietuvių Vysbadeno pabėgėlių stovyklos lietuvių gimnazijos direktoriumi, vėliau vienerius metus mokytojavo Kaselio lietuvių gimnazijoje. Negavęs kvietimo į JAV, rašytojas nutarė kurtis Kanadoje.
Nuotr. iš: ten pat, p. 23.
-
-
Nuo 1947 m. gyveno Kanadoje. „1947 m. Kūčių dieną pirmą kartą nusileido į požemį – lyg į kapą. Nuotaika buvo šermeninė. Po metų sužinojo, kad tą dieną mirė tėvas.“ 4
Pickle Crow aukso kasyklose dirbo iki 1949 m., remdamasis patirtimi kasykloje, rašė apysaką „Urviniai žmones“ (1954) ir romaną „Šviesą lange“ (1960). Kūriniuose ryškus žmogaus vienišumo, susidūrimo su svetima aplinka motyvas.
Bukelienė, Elena. Juozas Kralikauskas : monografija. – Vilnius, 2002. – P. 23.
-
-
Vėliau apsistojo Toronte, kur gyveno iki grįžimo į Lietuvą 1996 m.
1949–1951 m. – Kanados LB Švietimo komisijos narys, 1954–1957 m. – Kanados LB kultūros fondo sekretorius, 1957–1959 m. – pirmininkas, Pasaulio LB vadybos narys kultūros reikalams.
Padėjo Stepui Zobarskui, leidusiam literatūrinį neperiodinį leidinį „Gabija“ (1951–1954), dalyvavo „Lietuvių beletristikos antologijoje“ (I d. – 1957, II d. 1965), buvo aktyvus „Draugo“, „Aidų“, „Lietuvių dienų“, „Pradalgių“, „Žiburių“, „Tėviškės žiburių“ bendradarbis.
1952 m. Kanadoje vedė Vandą Ivaškevičiūtę.
1992 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.
Nuotr iš: ten pat, p. 24.
-
-
Ankstyvoji kūryba
Švietėjišką darbą J. Kralikauskas pradėjo nuo 1929 m. – bendradarbiavo „Lietuvos mokykloje“, „Ryte“, „Aiduose“, „Tėviškės žiburiuose“, „Rytų Lietuvoje“, „Trimite“, „Drauge“, „Lietuvos dienose“. Spausdino juose pedagoginius ir literatūrinius rašinius. Padėjo leisti „Gabijos“ almanachą, „Lietuvių beletristikos antologiją“. „Židinyje“ išspausdinta literatūrinė studija „A. Klemento kūryba“.
Pedagoginių ir metodinių straipsnių daugiausiai skelbta „Lietuvos mokykloje“, čia išspausdinti beveik visi rašytojo kūriniai, sudarę pirmąją jo knygą „Septyni kalavijai“ (1937).
Pasirašinėjo slapyvardžiais Justė Bičiūtė (mamos vardu), taip pat Miko Būgos (Miko Buko, Miko Būko), Spenglos, Pupos Pulio.
-
- Istoriniuose biografiniuose romanuose „Martynas Mažvydas Vilniuje“ (1976) ir „Įkaitę Vilniaus akmenys“ (1979, „Įkaitę Vilniaus mūrai“ 1991) stilistine maniera vaizduojami XVI a. lietuvių kultūrininkai, daug dėmesio kreipiama į veiksmo kontekstą.
-
-
Romane „Po ultimatumo“ (1980) ir apysakoje „Vėlinės“ (1988) pasakojama apie 1940–1944 m. įvykius Lietuvoje.
Savo istorinio romano koncepciją bei savotišką kūrybos autoanalizę J. Kralikauskas pateikė knygoje „Ąžuolai piliakalnyje: devynių istorinių romanų gelmenys ir problemos“ (1984). Joje rašo ir apie savo vaikystę.
-
-
Pagrindinė kūrybos dalis – istoriniai romanai iš Mindaugo epochos: „Titnago ugnis“ (1962, 1993), „Mindaugo nužudymas“ (1964), „Vaišvilkas“ (1971, 1999), „Tautvila“ (1973, 1997), „Mindaugas“ (1995). Juose vaizduojama Lietuva Mindaugo valdymo laikais.
Remdamasis kronikomis ir kitais istoriniais dokumentais siekė atkurti XIII a. Lietuvos buitį, papročius, atskleisti epochos pagrindinius konfliktus – kovą dėl centralizuotos valdžios, senųjų tikėjimų ir krikščionybės sankirtą, valstybės stiprinimą. Tradicinis istorinis romanas (intriga grindžiama fabula, nuotykių, paslapties elementai) papildomas psichologine analize (veikėjų metafiziniai išgyvenimai) ir originaliu, stilizuotais archaizmais grįstu pasakojimu.
Kalėda, Algis. Kralikauskas Juozas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – [T.] 10, p. 704.
-
-
„Mindaugo kapas“ (2000) – romano „Mindaugo nužudymas“ (1964) tęsinys, o romaną sudaro nauja „Mindaugo nužudymo“ redakcija ir pakartotas „Dinastijos žūtis“ (2002).
Paskutinysis romanas užfiksavo rekordą – J. Kralikauskas tapo vyriausias romano autorius (buvo 91 m. 7 mėn. 29 d. amžiaus).
-
-
Išsamią monografiją „Juozas Kralikauskas“ 2002 m. išleido literatūros tyrinėtoja, kritikė, Vilniaus universiteto profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Elena Nijolė Bukelienė.
Apie J. Kralikauską rašyta „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ (Vilnius, 2001), „Lietuvių rašytojų sąvade“ (Vilnius, 1996), „Literatūros enciklopedija mokyklai“ (Vilnius, 2011), „Lietuvių enciklopedijoje“ T. 12 (Bostonas, 1957), „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (Vilnius, 2006), enciklopedijos „Lietuva“ 3 d. (Vilnius, 2008), leidinyje „Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918–1953, T. 4“ (Vilnius, 2005), „Iš Lietuvos matematinio švietimo praeities“ (Kaunas, 1993), „Kaip grįžtančius namo paukščius : išeivijos literatūros skaitiniai“ (Kaunas, 1997), J. Laurinavičiaus „Kaišiadorių krašto žmonės“ (Kaišiadorys, 2002), monografijoje „Elektrėnai“ (Vilnius, 2006), gyvenimo ir kūrybos apžvalga, bibliografija pateikta P. Dabulevičienės straipsnyje „Juozas Kralikauskas“ („Tarp knygų“, 2010, rugs.), daug informacijos surinkta kraštotyriniuose darbuose „Rašytojas Juozas Kralikauskas“, „Juozas Kralikauskas : 1910-10-09 –2007-01-25“ ir kt.
-
-
Apdovanojimai
-Iš viso 7 J. Kralikausko romanai premijuoti literatūrinėmis premijomis.
-1995 m. įteikta Kanados lietuvių bendruomenės kultūros veikėjo premija.
-
-
Apdovanojimai
-1999 m. Juozui Kralikauskui įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinas už nuopelnus Lietuvos valstybei ir jos vardo garsinimą pasaulyje.
-Lietuvos rekordų knygoje minimas kaip vyriausias romano autorius (diplomas Nr. 150).
Nuotr. iš: Žulys, Benjaminas. Istorinių romanų kūrėjas. In XXI amžius [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 2019-12-18]. Prieiga per internetą: xxiamzius.lt
-
-
Atsiminimai
„Tai buvo Kareivonyse: dideliame kaime aukštumoj į saulėtekių šalį, iš girių pastatytame, rugių šiaudais dengtame. Tenai mano istorinių romanų pradžiamokslis. Piliakalnis man – istorinis pirmavaizdis. <...> 1935 metų vasarą šitame piliakalnyje sužiedžiau savo pirmąjį kūrinėlį „Septyni kalavijai“.
„Per ilgus dešimtmečius mano kūnas gyveno tolimoje šiaurės pašvaisčių Kanadoje, bet dvasia, širdis – tėvynėje. Aš tikiu į pomirtinio gyvenimo tęsinį ir, jeigu būčiau nusipelnęs dangaus, melsčiau tikrosios laimės – leisti man amžinai būti Tėviškėje: medeliu, krūmu, paukšte, vėjeliu, erškėtrože, tulpe, laumžirgiu, kregžde ar kitaip. Kareivonyse, Piliakalnyje, Kietaviškėse ar Aujėdo ežero nendrėse…“
Gudelienė, Danutė. Rašytojas Juozas Kralikauskas // Kietaviškės. – Kaišiadorys, 1998. – P. 150–154. Nuotr iš: Elena Bukelienė. Juozas Kralikauskas – rašytojas auksakasys. Tekstai.lt [interkatyvus]. 2019 [žiūrėta 2019-12-17]. Prieiga per internetą: tekstai.lt
-
-
1996 m. J. Kralikauskas grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kėdainiuose, vėliau persikėlė į Vilnių, gyveno Gerontologijos centre.
Nuotr iš: Rašytojas Juozas Kralikauskas : 1910-10-09 –2007-01-25 [kraštotyros darbas]. Kietaviškių pagrindinė mokykla [interaktyvus]. 2019 [žiūrėta 2019-12-18]. Prieiga per internetą: kietaviskiu.elektrenai.lm.lt.
-
-
Iki tol rašytojas net 5 kartus lankėsi Lietuvoje, tačiau nesėkmingai: „Nei gimtinės, nei tėvų kapų aplankyti neleido. Net po trisdešimt vienerių metų. Tik šitai išgyvenęs tegali suprasti, kaip dėl to nyku ir skaudu. Koks tai niekad nepažintas širdies sopulys“
Penktą kartą (Sąjūdžio laikais) nusprendė į Kareivonis vykti slapta.
Po sovietmečio melioracijos sodybos neliko, 1995 m. nupjauta paskutinė sodybos vietoje stovėjusi liepa.
Bukelienė, Elena. Juozas Kralikauskas : monografija. – Vilnius, 2002. – P. 25 Nuotr iš: ten pat, p. 11, 28.
-
-
Kietaviškių mokykla ir kraštotyros būrelis bendravo su rašytoju J. Kralikausku nuo 1991 m. iki pat jo mirties 2007 m. „Santaros“ žurnale Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius suradęs žinutę apie rašytoją išeivį, kilusį iš Kareivonių, pranešė kraštotyros būrelio vadovei Danutei Gudelienei. Gavę adresą, kraštotyrininkai ir būrelio vadovė pradėjo susirašinėti su tuomet dar Kanadoje gyvenusiu rašytoju. Kietaviškėse J. Kralikauskas lankėsi keletą kartų.
Nuotr. iš: Rašytojas Juozas Kralikauskas : 1910-10-09 –2007-01-25 [kraštotyros darbas]. Kietaviškių pagrindinė mokykla [interaktyvus]. 2019 [žiūrėta 2019-12-18]. Prieiga per internetą: kietaviskiu.elektrenai.lm.lt
-
- Kietaviškių mokyklos mokytojų dėka, remiant šiltnamių AB „Kietaviškių gausa“ direktoriui Gediminui Rukšai ir Etninės kultūros centro direktoriui Olijardui Lukoševičiui, 1993 m. gegužės 7 d. buvo pastatytas koplytstulpis su užrašu „Rašytojo Juozo Kralikausko gimtinė“ (autorius – A. Šalkauskas).Vėliau buvo surastas ir atritintas Kareivonių kaimo akmuo, kuriame iškalta knyga ir žodžiai „Mindaugas, Mažvydas – mano kūrybos esmė“. Dar vėliau šis ansamblis aptvertas rankų darbo geležine tvorele. Tai Kietaviškių mokyklos mokinių ir mokytojų dovana rašytojo Juozo Kralikausko sodybvietės įamžinimui. Prie ansamblio rašytojui atminti buvo pasodintas simbolinis miškas.
-
-
Virtualią parodą parengė
Eglė Milkamanavičiūtė,
Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos
vyr. bibliografė,
2020.
